Ar tikrai profesionalai dirba LR Vyriausybėje. Gal laikas kai kuriems atsistatydinti?

Po chaotiško aukštųjų mokyklų jungimo vajaus 2017 m. išaušo valstybės atkūrimo šimtmečio metų aušrelė ir apšvietė naujus ŠMM patyliukais kurpiamus „genialius“ planus.
Nuvilnijus Šimtmečio renginių šurmuliui, kovo 1 d. švietimo „strategai“ pradėjo atskleisti kortas. 2018 m. vasario 28 d. SKCV vadovė Nora Skaburskienė pasirašė įsakymą Nr. SV6-4, kuriame, vadovaujantis „studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 191 ir pagal tvarkos apraše nustatytus rodiklius ir jų įvertinimo „rezultatus“, buvo laikinai akredituotos (arba neakredituotos) studijų kryptys.

Šie akreditacijos duomenys lemia, kad kai kuriuose universitetuose ar kolegijose reikės atleisti apie 40–60 procentų darbuotojų, kai kur šiek teik mažiau – apytikriai 25–30 procentų. Pagrįstai kyla klausimas, kas mokės išeitines kompensacijas, masiškai ir bemaž vienu metu atleidžiamiems dėstytojams, SKVC, o gal LR ŠMM?

Tačiau labiausiai glumina net ne tai, o faktas, kad toks AM reformos būdas rodo „Bananų respublikai“ būdingas tendencijas, kai nepaisoma jokių teisės aktų? Atbuline tvarka vykdomos programų akreditacijos, nors daugelis minėtų programų jau buvo teisėtai akredituotos 6 metams. Užsienio ekspertams už kiekvienos programos akreditaciją užmokėta po 60 tūkst. EUR. Ar gali būti, kad SKVC ir ŠMM šių ekspertų išvadomis nepasitiki. Kas tokiu atveju grąžins išvaistytas lėšas, SKVC ar ŠMM? Ar gali būti, kad jos taip lengvai švaistomos todėl, jog yra valstybės lėšos? Deja, asmeninės valdininkų atsakomybės taip pat nėra.

Čia kyla principinis klausimas dėl įstatymų laikymosi. Tarkime, dėstytojas dirbo studijų programoje, kuri buvo akredituota teisėtai ir ilgam, bent 6 metams. Pats asmeniškai savo darbiniu ir kūrybiniu indėliu pridėjo prie akreditacijos sėkmės. Ir dabar atgaline tvarka paskelbiama, kad minėta programa neakredituojama. Teisinėje valstybėje įstatymas atgaline tvarka negalioja. Akivaizdu, kad dėstytojai, akademiniai padaliniai ir vieši juridiniai asmenys šio teisinio nihilizmo akivaizdoje masiškai pareikalaus atsakomybės, žalos atlyginimo už pažeistus teisėtus lūkesčius. Kas atsakys už pasekmes, kas atlygins žalą? Gerbiama ministrė ar SKVC direktorė. O gal abi solidariai?
Kas darosi valstybėje, kurioje nebelieka teologijos mokslų, sunaikinamas gaisrininkų, pedagogų rengimas, agronomija, gyvulininkystė, karininkų rengimas ir kt. Ar apie 20 įvairių šaliai reikalingų specialistų staiga nebereikia, kokiais kriterijais remiantis tai nustatyta? Ar kas nors paskaičiavo, per kiek laiko pasiruošime specialistus, kai paaiškės, kad jie būtini? O gal pigiau bus juos „atsiųsti“ iš Prancūzijos, Vokietijos, o gal Indijos? Lietuva su tokia „profesionalia ministre“ net nesivargina skaičiuoti, modeliuoti, kokių specialistų reikia Lietuvai, ko reikia šalies perspektyvai? Vis dar vadovaujamasi principu – šiandien priimame begalę neatsakingų sprendimų, o rytoj – bus kitas ministras, tegul „srebia, kas išvirta“. Jau turim G. Steponavičiaus „išvirtą studijų krepšelių sriubą“, su kuria iki šiol niekaip nesusitvarkoma, negalima grįžti į normalų finansavimo ritmą.

Turim unikalų atvejį, kai pažeidžiama netgi tarptautinė teisė, taip pat Vakarų universitetų ir bažnyčios bendradarbiavimo tradicijos. Juk katalikų teologijos specialybes ir studijų programas paprastai atestuoja Vatikanas. Deja, papiktnaudžiaudamos savo galiomis, Lietuvoje tokias specifines ir subtilias universitetines specialybes akimirksniu gali likviduoti SKVC su ŠMM. Farsas tas, jog viskas nubraukiama vieno valdininko įsakymu. Tai primena buldozerinio ateizmo ir sovietinės okupacijos bei vadinamųjų „įgaliotinių kulto reikalams“ siautėjimo laikus.

Bemaž vieno valdininko įsakymas padaro brutalią, neatsakingą intervenciją į LR Konstitucijoje garantuotą aukštųjų mokyklų autonomiją. Veikiama destruktyviai, pagal primityvų, radikalų principą – „viskas arba nieko“. Netgi tos studijų programos, kurios turi potencialą augti, turi savo artimiausią vystymosi zoną (The Zone of Proximal Development (ZPD)) yra beatodairiškai „užsmaugiamos“. Bado akis tai, kad pagrindinis programų likvidatorių taikinys yra būtent universitetinės, bet ne kolegijų studijos. Esant tokiai politikai, Lietuva po 10–15 metų nebeturės daugelio sričių ir specializacijų ekspertų, o jų žinios verkiant bus reikalingos mūsų teisėkūrai, valstybės tarnybai, viešajam sektoriui, visuomenės sveikatai, verslui, technologijoms, žinių ekonomikai. Tatai neišvengiamai įvyks, kadangi tų ekspertų telkimosi, diskurso ir ugdymosi vietos – katedros, institutai – bus greitu laiku masiškai likviduojami... Visa tai primena gerai apgalvotą, rafinuotą, galimai išorinių jėgų inspiruotą diversiją, kuria turėtų rimtai susidomėti specialiosios tarnybos, atsakingos už nacionalinį saugumą ir valstybės interesų apsaugą.

Studijų programų Lietuvoje turi mažėti. Su tuo šiandien sutinka visos sąžiningos, neegoistinės interesų grupės. Vis dėlto šis mažinimas turi būti vykdomas atsakingai, teisėtai, planuotai ir laipsniškai. Studijų programų skaičiaus optimizavimas turi sistemą įgalinti, o ne ją sudarkyti. Privalu prisiminti šios problemos atsiradimo istoriją. Studijų programų „platinimą ir diplomų dalybas“ inicijavo ne patys universitetai. Tai buvo antikonstitucinės Steponavičiaus-Kubiliaus „krepšelinės“ reformos pasekmė. Buvo klaidingai susižavėta neoliberalizmo iliuzijomis: „rinka viską sureguliuos, tegul universitetai konkuruoja...“. Dėl tų iliuzijų Seime 2009 m. buvo sutrypta Mūsų Konstitucija. Kadaise pati priverstinai ir klaidingai paleidusi programų štampavimo mašiną, valdžia dabar beatodairiškai metasi į kitą kraštutinumą. Beveik pusei studijų programų paskubomis ir nemotyvuotai „stato kartuves“. Belieka tik klausti: kaip tokia aukštojo mokslo pseudo-reforma dera su Lietuvos pažangos strategija Lietuva 2030?

Akivaizdu, kad valdžia neturi visuomenėje demokratiškai išdiskutuotos aukštojo mokslo reformos vizijos, dirba priepuoliais, destruktyviomis kampanijomis. Vadinamieji „profesionalai“ užsižaidė kokybės ir konsolidacijos lozungais, ir pasiklydo tarp trijų pušų. Vėl kėsinamasi į Konstituciją. Aukštojo mokslo klausimas mažai tautinei valstybei yra egzistencinis ir tiek svarbus, kad potencialiai galėtų tapti referendumo objektu.
Atsakymo, kur eis, ką darys didžiulė masė staiga atleistų specialistų, turinčių mokslų daktaro laipsnį ar pedagoginį vardą, valdžia taip pat neturi. Koks jų nuošimtis demografiškai nykstančiame krašte susiras, susikurs kokybišką darbo vietą? Ar tie specialistai emigruos, šluos gatves, dirbs taksistais, prasigers, o gal masiškai bylinėsis, gal aršiai protestuos, užpils savo egzistencinę ir karjeros krizę antidepresantais? Duomenimis ir prognozėmis grįstų atsakymų valdžia neturi net eskizo pavidalu. Kodėl vėl einama prieš Konstituciją, demokratiją, pagaliau ir prieš sveiką protą, prieš pažangą?

Nereikia mums tokios valdžios. Reikalaujame Švietimo ir mokslo ministrės bei SKVC direktorės asmeninės atsakomybės. Reikalaujame demokratinės teisėkūros ir nacionalinio susitarimo dėl aukštojo mokslo vizijos bei paskirties Lietuvoje. Pagaliau reikalaujame paisyti elementarių teisinių normų...
LAMPSS pirmininkė
A. Lapinskienė

 

 

 

 

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

LAMPSS rekvizitai

Kodas: 301572530
Teisinė forma: Profesinė sąjunga ar susivienijimas     
Registravimo data: 2008 m. vasario 29 d.
Banko sąskaita: LT627180900000695099           
Banko kodas: 70117 (Šiaulių bankas)
EL. paštas:
Adresas: Donelaičio g. 73, 44029 Kaunas, Lietuva
Telefonas:

 

Galinčius finansiškai paremti profsąjungų vykdomą veiklą kviečiame pasinaudoti PayPal paramos skyrimo sistema.

Prisijungimas

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.

Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo taisyklėmis.